Ne vazhden e pasqyrimit te historise se popullit tone, kjo teme ikushtohet Historise se Rilindjes Shqiptare sipas botimeve te Akademisese Shkencave te Shqiperise.
K R E U I
RILINDJA KOMBĖTARE SHQIPTARE DHE
VEĒORITĖ E SAJ DALLUESE
Rilindja Kombėtare njė epokė e re historike
Shek. XIX shėnoi pėr popullin shqiptar, ashtu si pėr popujt e tjerė tėBallkanit, njė epokė tė re, atė tė Rilindjes. Ai ka hyrė nė historinėmoderne tė vendeve tė Ballkanit si shekulli i lėvizjeve dhe irevolucioneve kombėtare, qė ndoqėn njėri-tjetrin dhe qė ēuan nėēlirimin e shumicės sė popujve tė kėtij gadishulli nga zgjedha ePerandorisė Osmane dhe nė formimin e shteteve tė pavarura. Kėto lėvizjeu zhvilluan nė kushtet e rėnies sė Perandorisė Osmane, tė shthurjes sėmarrėdhėnieve tė vjetra feudale dhe tė lindjes sė ekonomisė sė tregut,tė zgjimit tė mėtejshėm tė ndėrgjegjes kombėtare tė popujve tė kėtijgadishulli dhe tė zgjerimit tė ndėrhyrjeve tė Fuqive tė Mėdha nė kėtėPerandori.
Megjithėse, pėr njė varg rrethanash tė brendshme etė jashtme, Shqipėria ishte vendi i fundit nė Ballkan qė u shkėput ngaPerandoria Osmane dhe qė shpalli pavarėsinė kombėtare, krahasuar mevendet e tjera ballkanike, ajo, qė nė fundin e shek. XVIII dhe nėfillimin e shek. XIX, nisi tė zhvillohej nga pikėpamjaekonomiko-shoqėrore e politike nė po ato drejtime si edhe fqinjėt e sajballkanikė, Serbia, Greqia, Bullgaria e Rumania.
Vėshtirėsitėe ritmet e ngadalshme tė kėtij zhvillimi tė Shqipėrisė, tė diktuara ngakushtet e rėnda e tė ndėrlikuara, qė ishin karakteristike pėr vendetnėn sundimin osman, nuk e penguan shoqėrinė shqiptare qė nė agimin eshek. XIX tė kishte, krahas ndryshimeve, edhe mjaft gjėra tėpėrbashkėta me shtetet fqinje, tė krijonte premisat qė ēuan nėkonsolidimin e shqiptarėve si komb, nė ngritjen e mėtejshme tėndėrgjegjes kombėtare dhe nė zhvillimin e lėvizjes kombėtare.
Proceset e reja, qė u shfaqėn nė jetėn politike e kulturore tėShqipėrisė nė dhjetėvjeēarėt e parė tė shek. XIX, shėnuan fillimin eepokės sė Rilindjes Kombėtare Shqiptare, e cila zė njė periudhė tė tėrėhistorike, shtrihet nga vitet 30-40 tė atij shekulli dhe deri nėShpalljen e Pavarėsisė sė Shqipėrisė mė 1912.
Rilindja Shqiptarepėrbėn njė lėvizje tė gjithanshme kombėtare, me njė pėrmbajtje tė reideologjike, politike, kulturore, ekonomiko-shoqėrore dhe organizative.Ajo synonte tė zgjidhte detyrat qė i takonin revolucionit kombėtar, tėēlironte vendin nga sundimtarėt e huaj osmanė, tė bashkonte trojetshqiptare nė njė shtet tė vetėm e tė pavarur, tu hapte rrugėnzhvillimit e pėrparimit ekonomiko-shoqėror, politik e kulturor tėShqipėrisė.
Rilindja ishte e lidhur me njė shkallė mė tė lartėtė zhvillimit tė kombit shqiptar, me konsolidimin e tij, qė ēoi nėlindjen e njė lėvizjeje tė re nga pėrmbajtja dhe objektivat e saj, tėnacionalizmit, qė ishte njė lėvizje karakteristike pėr historinėmoderne tė tė gjithė popujve, e cila, si nė ēdo vend edhe nė Shqipėri,kishte si synim tė formonte shtetin kombėtar, qė do tė pėrmbushteaspiratat politike, shoqėrore, ekonomike e kulturore tė popullitshqiptar. Ashtu si te popujt e tjerė, edhe te shqiptarėt nacionalizmi ukarakterizua nga ndjenja e pėrbashkėsisė, e komunitetit ndėrmjetshqiptarėve, si pjesėtarė tė tė njėjtit komb. Kjo lėvizje ishte elidhur me ndryshimet dhe me pėrparimet qė u bėnė nė shek. XIX nė fushėnkulturore, ekonomike, ideore e politike.
Gjuha dhe kulturamateriale e shpirtėrore e shqiptarėve, tė formuara gjatė shekujve tėparė tė historisė sė tyre e tė konsoliduara veēanėrisht nė shekujt emesjetės, mbetėn njė faktor i rėndėsishėm, qė shprehte njėsinė etniketė popullit shqiptar, qė shtrihej nė njė territor kompakt, dikur mė tėgjerė, por tashmė i rrudhur gjatė dyndjeve tė popujve nė Ballkan. Kyterritor pėrputhej pėrafėrsisht me truallin e banuar nė lashtėsi ngaparaardhėsit e tyre, ilirėt e Jugut. Epoka e Rilindjes solli pėrparimetė mėdha nė kulturėn e shqiptarėve e nė radhė tė parė nė lėvrimin egjuhės shqipe, e cila ishte dėshmi e bashkėsisė sė shqiptarėve, tiparithemelor i kombit shqiptar, nyja qendrore qė bashkonte gjithėshqiptarėt, pa dallim krahine e feje.
Nė gjuhėn shqipe utheksuan prirjet pėr afrimin e varianteve letrare tė dy dialekteve (tėveriut e tė jugut) dhe u hodhėn themelet e gjuhės letrare shqipe.Konsolidimi i shqiptarėve si komb i bashkuar shtroi si kėrkesė tėdomosdoshme lėvrimin e mėtejshėm tė gjuhės shqipe, kapėrcimin eprapambetjes nė shkrimin e shqipes, tė trashėguar nga shekujt esundimit osman, qė u shpreh nė pėrpjekjet pėr vendosjen e njė alfabetitė njėjtė dhe nė zhvillimin gjatė shek. XIX tė njė letėrsie tė gjerėartistike, didaktike e publicistike. Gjatė Rilindjes u hodhėn themelete letėrsisė dhe tė kulturės sė sotme shqiptare nė tėrėsi. Nė fundin eatij shekulli kultura e re kombėtare nuk ishte mė aspiratė, porpėrbėnte, me breza tė tėrė shkrimtarėsh, mendimtarėsh, publicistėsh edijetarėsh tė fushave tė ndryshme, njė realitet, i cili kishte provuarkatėrcipėrisht identitetin e pėrveēėm kulturor tė popullit shqiptar, siedhe vitalitetin e forcėn e tij krijuese kulturore.
Pėrveēkėsaj, mbi bazėn e kulturės popullore, me variantet e nėnvariantet eshumta, morėn shtrirje tė gjerė mbarėshqiptare elemente tė rėndėsishmetė fushės materiale e shpirtėrore, tė mėnyrės sė jetesės, tė veshjeve,tė veglave tė prodhimit, tė ndėrtimeve, tė krijimtarisė artistike (tėfolklorit etj.), tė cilat u bėnė pronė e pėrbashkėt e gjithė popullit.
Nė zhvillimin e mėtejshėm tė kombit dhe tė nacionalizmit shqiptar, sinė ēdo vend tjetėr, ndikuan edhe ndryshimet qė ndodhėn nė jetėnekonomike tė Shqipėrisė qysh nė shek. XVIII e sidomos nė shek. XIX. Nėkėtė periudhė, kur zhvillohet procesi i shthurjes sė mėtejshme tėfeudalizmit dhe i lindjes sė ekonomisė sė tregut, kur forcohen lidhjete komunikacionit, ato ekonomike e tregtare ndėrmjet qytetit e fshatitdhe ndėrmjet qyteteve, si edhe ato ndėrkrahinore, kur formohet njė tregi pėrbashkėt kombėtar dhe zgjerohen lidhjet tregtare tė Shqipėrisė meshtetet evropiane, vendin e ndjenjave tė izolimit e tė partikularizmittė ngushtė, krahinor e provincial, e zunė ndjenjat e interesave tėpėrbashkėt tė tė gjithė kombit e tė territoreve tė banuara prej tij. Urrit roli i qyteteve, jo vetėm si qendra tė administratės osmane, poredhe si qendra tė jetės ekonomike e politike tė Shqipėrisė.
Kėto zhvillime, qė ndodhėn gjatė Rilindjes, sollėn forcimin endėrgjegjes kombėtare te shqiptarėt, qė u shpreh me vetėdijen e tyre tėpėrbashkėt pėr pėrkatėsinė nė tė njėjtėn etni, nė tė njėjtin komb, kombqė jetonte nė njė territor tė pėrbashkėt, qė kishte prejardhje, gjuhė,zakone, formim shpirtėror, kulturė e histori tė njėjtė dhe qė dallohejnga tė tjerėt. Kėto elemente kishin fituar qėndrueshmėri si rrjedhim iqėndresės shekullore tė popullit shqiptar pėr ti mbrojtur ngapushtuesit e huaj e sidomos nga ata osmanė; ato u ruajtėn e utrashėguan nga shqiptarėt edhe nė epokėn e Rilindjes.
GjatėRilindjes lindi dhe u zhvillua ideologjia e re kombėtare, e cila, dukeu ngritur mbi ndarjet krahinore e fetare, shprehte aspiratat jo mė tėkrahinave tė veēanta, por tė tė gjithė Shqipėrisė dhe tė tė gjithėshqiptarėve. Thelbin e saj e pėrbėnte lufta kundėr shtypjes kombėtare,jo vetėm me mjete materiale, tė armatosura, por nė radhė tė parė me atointelektuale, me idetė qė argumentonin tė drejtėn e natyrshme njerėzoretė popullit shqiptar pėr tė qenė i lirė e i pavarur kombėtarisht. Ashtusi te popujt e tjerė, kjo do tė arrihej vetėm me formimin e njė shtetikombėtar e tė veēantė shqiptar. Kėto ide, tė pėrhapura gjerėsisht nėrrethet e kulturuara brenda e jashtė vendit nėpėrmjet librave eshtypit, u futėn dora-dorės edhe nė mendjet e njerėzve tė thjeshtė,ndihmuan nė formimin te populli shqiptar tė ndėrgjegjes sė pėrbashkėtkombėtare, e cila mishėronte vullnetin e gjithė kombit.
Rilindja ishte njė lėvizje e gjerė, qė tėrhoqi nė jetėn politike tėgjitha forcat shoqėrore tė popullit shqiptar dhe qė kishte rrėnjė tėthella historike. Ajo u zhvillua nė njė truall tė pėrgatitur ngakryengritjet popullore, qė nuk u ndėrprenė gjatė katėr shekujve tėrobėrisė osmane dhe qė drejtoheshin kundėr kėsaj robėrie. Gjatė kėtyrelėvizjeve ishte formuar te shqiptarėt ndjenja e kombėsisė, eidentitetit dhe e individualitetit tė tyre tė veēantė pėrballėsundimtarėve tė huaj. Por kėto lėvizje, edhe pse kishin karakterēlirimtar, mbetėn prej fillimit deri nė fund lėvizje tė veēuara e tėpalidhura ndėrmjet tyre. Epoka e Rilindjes krijoi kushtet pėr bashkimine tyre, pėr ti kanalizuar ato nė hullinė e lėvizjes kombėtare.Megjithatė, lėvizje organizativisht tė veēuara e pa lidhje menjėra-tjetrėn pati edhe gjatė Rilindjes.
Ato dėshmonin sendėrgjegjja kombėtare nuk kishte arritur ende kudo pjekurinė nėshkallėn e duhur. Konsolidimi i ndėrgjegjes kombėtare kaloi pėrmes njėrruge tė vėshtirė, duke kapėrcyer prirjet e lokalizmit, tė separatizmitpatriarkal feudal, tė trashėguara nga e kaluara. Tė zhvilluara nėrrethanat e reja, qė u krijuan nė shek. XIX, kėto kryengritje tėshtresave tė ndryshme tė popullsisė morėn tipare tė reja, filluan tėkarakterizohen nga ndjenja e bashkėsisė sė interesave tė tė gjithėshqiptarėve kundėr sundimtarėve osmanė. Ato u shkrinė dora-dorės nėlėvizjen e pėrgjithshme kombėtare dhe u bėnė pjesė e saj.
Rilindja solli elemente tė reja edhe nė organizimin e drejtimin elėvizjes ēlirimtare shqiptare, duke e ngritur atė nė njė shkallė mė tėlartė. Nga kuvendet e besėlidhjet krahinore e ndėrkrahinore, qėdrejtonin veprimet e pėrbashkėta luftarake nė shkallė tė gjerė, u kaluanė formimin e organizatave udhėheqėse mbarėshqiptare, qė drejtoninlėvizjen nė shkallė kombėtare, siē qenė Lidhja Shqiptare e Prizrenit(1878-1881) e Lidhja Shqiptare e Pejės (1899-1900) gjatė shek. XIX, sidhe komitetet kombėtare nė fazėn e fundit tė Rilindjes. Themelimi iorganizatave tė tilla udhėheqėse diktohej si nga shtrirja e njėkohshmee lėvizjes nė mbarė trevat shqiptare, ashtu edhe nga karakteri ipėrgjithshėm kombėtar i objektivave tė saj gjatė Rilindjes.
Programi politik i Rilindjes
Ideologjia eRilindjes u konkretizua nė programin e saj politik e kombėtar, i cili upėrpunua gradualisht, duke filluar nga vitet 30-40 tė shek. XIX dhe upasurua gjatė zhvillimit tė mėtejshėm tė lėvizjes kombėtare. Thelbin etij, si tė ēdo lėvizjeje tjetėr nacionale, e pėrbėnte formimi i shtetitkombėtar shqiptar.
Pėrpjekjet e para (pas atyre tė periudhės sėSkėnderbeut, nė shek. XV) pėr shkėputjen e Shqipėrisė nga sundimi osmandhe pėr formimin e njė shteti shqiptar u bėnė nė vigjilje tė epokės sėRilindjes, nė fundin e shek. XVIII dhe nė fillimin e shek. XIX, kur uformuan dy pashallėqet shqiptare, ai i Shkodrės nė veri (1771-1831) dhei Ali pashė Tepelenės nė jug (1787-1822). Megjithatė, kėto dypashallėqe, pėr njė varg arsyesh tė brendshme e tė jashtme, nuk arritėntė bashkoheshin (siē bėnė Principata e Moldavisė dhe ajo e Vllahisė mė1859-1861) dhe tė themelohej kėshtu, mė herėt se nė vendet e tjera tėBallkanit, njė shtet autonom shqiptar. Shqiptarėt i shfaqėn pėrsėriprirjet e tyre pėr tu shkėputur nga Stambolli dhe, kur krerėt e Jugutformuan, mė 1828, Lidhjen Shqiptare, deklaruan se do tė luftonin kundėrGreqisė vetėm po tė rrezikohej Shqipėria dhe jo Turqia. Kėshtu atanxorėn pothuajse krejtėsisht Shqipėrinė e Jugut nga kontrolli i Portėssė Lartė. Ata kėrkuan tė vendosnin nė vilajetin e Janinės njėadministratė tė tillė civile, e cila tu njihte tė drejta tė barabartagjithė banorėve tė kėtij vilajeti, shqiptarėve e grekėve, myslimanėve etė krishterėve.
Bashkėkohėsit shihnin nė kėto qėndrime tėkrerėve shqiptarė tė Jugut prirjet nacionaliste, madje edhe synimin etyre pėr pavarėsi dhe pėr tu shkėputur nga Perandoria Osmane, gjė qėmund tė arrihej nėse do tė ishte vendosur njė lidhje e ngushtė ndėrmjettyre dhe Pashallėkut tė Shkodrės, i cili shtrihej nė atė kohė pothuajsenė gjithė Shqipėrinė e Veriut. Pėr shkak tė pavendosmėrisė sė vetėkrerėve feudalė shqiptarė, qė i trėmbeshin shkėputjes nga PerandoriaOsmane, ky bashkim nuk u arrit dhe Shqipėria humbi atėherė mundėsinėpėr tė hedhur poshtė robėrinė osmane.
Programi kombėtar iRilindjes Shqiptare nuk lindi menjėherė nė formėn e tij tė plotė.Fillimet e tij u hodhėn nga mendimtarėt e shquar shqiptarė,intelektualėt rilindės nė vitet 30-40 tė shek. XIX. Ata pėrpunuandora-dorės idetė pėr tė drejtat e kombit shqiptar, i plotėsuan me atoiluministe pėr shkollėn e gjuhėn shqipe dhe nė pėrgjithėsi pėr kulturėnkombėtare, si edhe me kėrkesat pėr zhvillimin ekonomik tė Shqipėrisė.Edhe lėvizjet e para tė viteve 30-40 tė atij shekulli, qė u shtrinėpothuajse nė tė gjitha trevat shqiptare, si dhe idetė e tyre pėr njėadministrim tė veēantė pėr tokat shqiptare, pėr drejtimin e tyre ngavetė shqiptarėt, madje, siē u kėrkua gjatė kryengritjes sė viteve1843-1844, pėr njė organizim tė tillė tė Shqipėrisė si ai i shtetevefqinje, kishin karakter ēlirimtar, shėnuan njė hap pėrpara drejtprogramit autonomist.
Me rritjen e lėvizjes kombėtare nėvitet 70 tė shek. XIX dhe veēanėrisht nė periudhėn e Lidhjes Shqiptaretė Prizrenit (1878-1881), u pėrpunua nė mėnyrė tė plotė programikombėtar i Rilindjes Shqiptare pėr sigurimin e autonomisėterritoriale-administrative dhe tė pavarėsisė sė vendit nga sundimi iPerandorisė Osmane, i cili u pasurua e u zhvillua mė tej nė fundin eshek. XIX dhe nė fillimin e shek. XX nga organizatat e tjera politikembarėshqiptare. Nė kėtė program, ideologėt rilindės, nė pėrputhje mekohėn e me rrethanat, pėrcaktuan rrugėt nėpėrmjet tė cilave popullishqiptar, ashtu si fqinjėt e tij ballkanas, do tė arrinte tė formonteshtetin e vet kombėtar e tė bashkuar. Organizimin e shtetit shqiptarrilindėsit e mendonin nė tė dyja format, tė autonomisė dhe tėpavarėsisė. Autonomia dhe pavarėsia janė konceptuar gjithmonė si dyetapa tė zgjidhjes sė ēėshtjes shqiptare, tė lidhura ngushtė menjėra-tjetrėn. Por pėr njė varg arsyesh, qė kishin tė bėnin mė shumė merrethanat e jashtme ndėrkombėtare, por edhe me raportin e forcaveshoqėrore e politike brenda vendit, platforma e autonomisėterritoriale-administrative tė Shqipėrisė mbizotėroi gjatė gjithėRilindjes, deri nė nėntorin e vitit 1912.
Shteti autonomshqiptar, nėn sovranitetin e Perandorisė Osmane, vlerėsohej ngamendimtarėt rilindės si njė organizim i pėrkohshėm e kalimtar, pėr tėshkuar, nė kushte mė tė favorshme ndėrkombėtare drejt njė shtetiplotėsisht tė pavarur. Autonomia territoriale-administrative krijontemundėsitė qė tė ngriheshin institucionet juridike-politike dhestrukturat ekonomiko-shoqėrore, qė do tė shėrbenin si mbėshtetje pėrrendin shtetėror tė pavarur, i cili do tė vendosej sapo tė krijoheshinkushtet e pėrshtatshme. Kjo ishte rruga qė kishin ndjekur drejtpavarėsisė edhe disa shtete tė tjera ballkanike; ishte e natyrshme qėshqiptarėt tė merrnin parasysh edhe pėrvojėn e tyre.
Por nėrastin e shqiptarėve kėrkesa e autonomisė u kushtėzua, nė njė shkallėtė konsiderueshme, nga njė varg arsyesh tė karakterit ndėrkombėtar.Rilindėsit mendonin se autonomia territoriale-administrative eShqipėrisė, nėn sovranitetin e sulltanit, do tė ishte njė zgjidhje mė epranueshme pėr Portėn e Lartė, sesa ajo e pavarėsisė dhe e shkėputjessė plotė tė Shqipėrisė nga Perandoria Osmane. Ata e shikonin autonominėsi njė masė qė mund tė pajtohej edhe me politikėn e status quo-sė sėPerandorisė Osmane, tė ndjekur nga Fuqitė e Mėdha. Njė administrimautonom i Shqipėrisė do tu priste rrugėn lakmive pushtuese tė shtetevetė reja ballkanike, tė shfaqura qysh nė vitet 40 tė shek. XIX. Dukesiguruar njohjen zyrtare nga Porta e Lartė dhe nga Fuqitė e Mėdha tė tėdrejtave tė shqiptarėve mbi trojet e tyre dhe tė pėrkatėsisė sė tyreetnike shqiptare, autonomia territorit[url]
Titulli: Rilindla Kombėtare 
Sat Aug 18, 2007 12:45 pm
